Istorija

 

      Istoriniai šaltiniai teigia, kad pirmoji parapinė mokykla Punioje buvo įsteigta 1513 m. Punia tuo metu buvo LDK dvaras su valsčiumi, įsikūręs prie XIII – XIV a. pilies. Mokyklos ir mokytojų išlaikymu privalėjo rūpintis bažnyčios klebonas. Iki 1660 metų mokykla veikė su pertraukomis. Nėra tikslių žinių, kokiose patalpose vyko pamokos. Mokyklos darbą tikrindavo vyskupijos siunčiami vizitatoriai. 1668 m. prelatas B. Žuchorskis savo ataskaitoje rašo, kad Punios parapinė mokykla „iš senumo sugriuvo“. Matyt, mokykla veikė atskirame pastate. Gaila, kad vizitatoriaus ataskaitoje apie ją daugiau nieko nepasakyta. 

      XVIII a. Punios parapinėje mokykloje kasmet susirinkdavo apie 20 – 30 mokinių. Tai būdavo berniukai iš šlėktų, miestiečių ir valstiečių šeimų. 

Punios parapinė mokykla veikė ir caro okupacijos metais iki 1831 m. sukilimo, po kurio parapinės mokyklos buvo uždarytos visoje Lietuvoje. Imta steigti rusiškas mokyklas. Punioje tokia mokykla buvo pastatyta 1830 m. bendruomenės lėšomis, atsiųstas mokytojas rusas. Visi dalykai, išskyrus tikybą, dėstyti rusų kalba. 

      Per 1903 m. gaisrą mokyklos pastatas sudegė. Šį kartą caro valdžia pastatė naują mokyklą. Ji stovėjo toje vietoje, kur dabar stovi dabartinė pagrindinė mokykla, ir vadinosi „Punios liaudies mokykla“. 

      Prasidėjus pirmam pasauliniam karui, darbas mokykloje nutrūko. Mokyklos pastate vokiečiai įkūrė karo ligoninę. Jiems išsikrausčius pastatas liko tuščias, tad gana greitai buvo apgriautas pačių puniškių. Kai aprimus kovoms už Nepriklausomybę Punios klebonas A. Racevičius pasikvietė mokytoją, mokyklai teko glaustis Goldbergo, Šegelovičiaus, Šamatausko namuose. Viena klasė kurį laiką mokėsi klebonijoje. Sugrįžus per karą pasitraukusiems namų savininkams, pražios mokykla iš miestelio buvo iškelta į J. Virbicko, P. Džervaus namus kaime. Taip iki 1937 m. Punios pradžios mokykla, lyg kokia kampininkė, kraustydavosi iš vienų namų į kitus, kol miestelyje nepastatė naujų, erdvių mokyklos patalpų. Šiame pastate karo metais veikė šešių skyrių pradžios mokykla, o po karo – progimnazija, septynmetė ir vidurinė mokyklos. 

      Dirbti teko dviem pamainom. Kadangi miestelyje nebuvo elektros, trumpomis rudens ir žiemos dienomis antroji pamaina vargo prie žibalinių lempų. Tamsiais vakarais mokiniai turėdavo parkeliauti namo pėsti po kelis kilometrus. Klasės vėl buvo išmėtytos įvairiose vietose: „Monkynėje“, pas S. Jaruką, pas P. Kasparavičių, pas J. Juozapavičių, pas P. Dzenkauską. 

      1965 m. buvo baigtas Punios mokyklos priestatas. Jame įrengtos 8 erdvios klasės, mokytojų kambarys ir direktoriaus kabinetas. Tuo metu mokyklai vadovo Alfredas Šimkus, kuriam teko nemaža naujakurio rūpesčių dalis. Tačiau tą rudenį lengviau atsiduso visa mokyklos bendruomenė. 1964 – 65 mokslo metais mokyklą lankė 324 mokiniai, didžiausias skaičius per visą jos istoriją. Iš viso buvo 15 komplektų, penktų – aštuntų klasių - po dvi. Dirbo per 20 mokytojų. Veikė choras ir 8 būreliai. Iki 1968 m. mokinių skaičius siekė 300, vėliau palaipsniui ėmė mažėti. 

     Nuo 1962 m. rudens prie Punios vidurinės mokyklos buvo įsteigta aštuonmetė vakarinė sezoninė mokykla, vėliau peraugusi į neakivaizdinę vidurinę. 

      Vidurinės mokyklos vyresnės klasės tuo laiku nebūdavo labai gausios. Didžioji dalis aštuntokų išeidavo į technikumus ir profesines technikos mokyklas. Baigusieji vidurinę mokyklą, stengdavosi mokytis toliau. Punios auklėtiniams gana gerai sekdavosi įstoti į universitetą, institutus, akademijas, dėl to mokykla rajone turėjo neblogą vardą. 

      Mokykloje dirbo pastovus pedagogų kolektyvas,. Beveik visi jauni žmones, bent jau turintys pakankamą darbo patirtį. Auklėjimas vyko ne tik pamokose, bet ir užklasinėje veikloje, kur mokiniai galėjo atskleisti savo kūrybinius gebėjimus, įgyti tarpusavio bendravimo įgūdžių. Būtent čia išryškėdavo nerinkti lyderiai, šmaikštaus žodžio meistrai, dainininkai ir šokėjai, gabūs sportui, technikai ar rankų darbui. Bendravimo džiaugsmas nemažai priklausydavo ir nuo klasių ar būrelių vadovų kūrybingumo, pastangų ir pedagoginio talento. Baigusieji Punios mokyklą turbūt nepamiršo dramos būrelio vadovų J. Mikelionio ir S. Kaknevičienės, šokių vadovo P. Džervaus, turizmo vadovo V. Bučiaus, fizinio lavinimo mokytojų J. Lūžio ir J. Šarkelės, muzikos mokytojų J. Smilinsko, M. Kaziūnaitės, darbų mokytojo J. Dzenkausko ir daugelio kitų. 

      Tiek mokytojai, tiek mokiniai, kažkada mynę Punios mokyklos slenkstį, savo buvimu yra palikę kokį nors pėdsaką Punios mokyklos istorijoje, o šioji savo ruožtu paliko žymę kiekvieno jų gyvenime. 

Paieška

Pamokų laikas

  • 1. 8.25 - 9.10
  • 2. 9.20 - 10.05
  • 3. 10.15 - 11.00
  • 4. 11.30 - 12.15
  • 5. 12.25 - 13.10
  • 6. 13.20 - 14.05
  • 7. 14.15 - 15.00

Dabar naršo

Dabar svetainėje 4 svečiai (-ių) ir narių nėra

Vardadieniai